Kompozitoriaus, muziko A. Šerėno kapas

Pomologas A. Hrebnickis gimė 1858 m. Uošvis kaip kraitį atidavė 24 ha sklypą, vadinamą Velnyne. Čia ir atsirado Rojus. 1896 - 1897 m. pagal A. Hrebnickio projektą buvo pastatyta Rojaus sodyba (respublikinės reikšmės istorijos paminklas). Šioje sodyboje profesorius gyveno iki pat mirties (1941 10 13). Palaidotas senose Dūkšto kapinėse šeimyniniame Stankevičių šeimos kape.

Pastatyta 1933–1935 m, šalia vaizdingos Šventosios ir Griežos santakos. 1941 m. prie Andrioniškio bažnyčios buvo pastatytas tiltas per Šventąją. Andrioniškio bažnyčioje yra nuo seno išlikusių religinio meno vertybių: Šv. Baltramiejaus paveikslas, XIX a. medinės skulptūros „Arkangelas Gabrielius“, „Kristus, nešantis kryžių“ ir „Šv. Petras“ šventoriaus vartuose. Šventoriuje yra ir įdomus paminklas iš geležies ir akmens kun. Petrui Buzui, statytas XIX a. pab.

Ažušilės piliakalnis su gyvenviete yra Vidiškių seniūnijoje, 1,3 km į r. nuo Ilgio ež., 0,85 km į š.r. nuo Žiežulio ežero, 0,85 km nuo Palukštinio ež., 0,25 km į v. nuo Vidiškių-Ažušilės-Kūjiškės kelio, 0,6 km. į r. nuo Ažušilės-Žvirbliškės kelio ir 0,7 km į p. nuo Ažušilės-Poviliškės kelio. Tai 15-20 m aukščio kalva, vadinama Piliakalniu. Kalvos viršuje yra vos išsiskirianti, maždaug 20 m ilgio pietvakarių-šiaurės rytų kryptimi, 10 m pločio aikštelė su iškiliu pietvakarių galu. 1991 m. piliakalnis patvirtintas archeologijos paminklu.

Baltadvario pilies liekanos, bastioninės pilies ir dvaro rūmų ansamblio griuvėsiai. Pilies liekanos užima ~21 ha. Iš r. riboja Alantos kelias, š. ir p. pusėje yra užpelkėję tvenkiniai. Nuo Alantos kelio jį skiria r. pylimas, įrengtas lygiagrečiai su keliu. Pylimo viduryje yra įtvirtintų mūrinių įvažiavimo vartų I aukšto griuvėsiai. Pylimo š. dalyje prie upės išlikę bokšto pamatai. V.—r. krypties žemių ir akmenų pylimas (60 m ilgio ir 3,5—4 m aukščio) pilies teritoriją skaido į 2 kiemus; pylimas jungia š. bokštą su pagr. pastatu (š. vartais). Pilies teritorijoje dar išlikę įvairių statinių mūriniai pamatai. Žymu akmenimis sutvirtintų pylimų liekanų Siesarties krante. Pastatai plytų ir akmenų mūro1. S. vartų I aukšto konstrukcija kiautinė; plytos surištos daugiausia gotikiniu būdu. Pilį XVI a. vid. pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Įėjo į Lietuvos vid. dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus—Rygos kelią. Ansamblį sudarė bastioninė pilis ir dvaro palivarkas su ūk. pastatais. Pilį sudarė pylimais apjuosti du dviejų aukštų mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kt. daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyv. ir ūk. pastatai. XVII a. pr. už š. vartų, Siesarties apjuostame plote, sustiprintame pylimais ir bokštu, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įkurtas renesansinis sodas.

Šis malūnas stovi Kaltanėnų seniūnijos, Bruknynės ( Borovkos ) kaimo šiaurės vakarinėje dalyje, Šventos upės dešiniajame krante, lygiagrečiai su upe. Malūno rytinėje pusėje yra užtvanka su mediniu tiltu per upę. Šis malūnas veikė nuo 1827 metų. Dabar nenaudojamas. Iki šių dienų malūne išlikę 2 mediniai krumpliaračiai. Malūno savininkas yra privatus asmuo.

Dvarininkų Venslovavičių statyti neoklasicistinio dvaro rūmai yra kairiajame Anykštos upės krante. Šalia dvaro yra parkas, užimantis apie 5 ha plotą, kuriame auga įvairių rūšių medžiai ir krūmai. Burbiškio dvaro ansamblis su parku, įsikūrusiu Anykštos upelio slėnyje. Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis užima 22ha plotą. Rūmai neoklasicistinio stiliaus, XIXa. istorinis architektūros paminklas. Šiuo metu dvare įsikūrusi Burbiškio pagrindinė mokykla. Dvaras įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.

Ši sodyba yra apie 2 km nuo Švenčionių, kelio į Vilnių pietrytinėje pusėje. Paminkliniai pastatai - rūmai, ledainė, kalvė. Nuo kelio reprezentacinė alėja veda į erdvų parterį priešais rūmus. Ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje. Savininkė Domicelė Sekežinskaitė- Mostovskienė buvo viena jo projekto rengėjų. XIX a. Cirkliškio dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kiti kultūros veikėjai. Mostovskiai rėmė 1863 metų sukilimą. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko Chaleckiams. Po II pasaulinio karo sodybą perėmė tarybinis ūkis, vėliau įsikūrė žemės ūkio technikumas ( dabar žemės ūkio mokykla).

Vos pervažiavus Linkmenis Antalksnės link, kairėn atsišakoja kelias, vedantis į Darželių kaimą. Tačiau kaimo čia nepamatysime, o tik keletą išsibarsčiusių vienkiemių. Viename jų įsikūrusi Dvasinio ugdymo bendrija „Kelias“. Visai šalimais stūkso Linkmenų piliakalnis, žmonių dar vadinamas Pilale. Nuo jo atsiveria nuostabi Benediktavo kraštovaizdžio draustinio panorama.

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas XV a. Asvejos ežero saloje pastatė Dubingių pilį, priklausiusią Vilniaus gynybinei sistemai. XVI a. pr. Dubingių piliavietė atiteko didikams Radviloms. Prie pilies iškilo mūriniai rūmai. Čia buvo priimami svečiai, atvykę į Lietuvą. Iš Dubingių kilusi ir Barbora Radvilaitė, slapta susituokusi su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Žygimantu Augustu. 1547 m. apie penketą mėnesių, kol Žygimantas buvo išvykęs seimo reikalais į Lenkiją, ji praleido Dubingių pilyje. Piliakalnyje XVII a. pr. buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, kurios kriptose palaidoti Mykalojus Radvila Juodasis, Elžbieta Šidlovecka – Radvilienė, Jonušas Radvila ir Mykalojus Radvila Rudasis. Didikų Radvilų palaikų atradimas – reikšmingas įvykis istorine ir archeologine prasme.

Tai pirmasis medinis tiltas per ežerą Lietuvoje, 1934 m. pastatytas Lietuvos prezidento A. Smetonos iniciatyva. Tilto per Asvejos ežerą ilgis – 76,4 m, plotis – 6 m, aukštis - 2,6 m.

Dabartinė mūrinė neoromantinio stiliaus, su eklektiškais nukrypimais, bažnyčia statyta 1886-1888 metais.

Kaimas netoli Ignalinos, prie žuvininkystės tvenkinių ir Dringio ežero. Aplinkui gunkso miškas, pro kaimą teka upeliukas. Jį užtvenkus, suformuotas tvenkinys, yra vandens malūnas. Jame įkurta poilsiavietė. Į vakarus nuo kaimo, Dringio ežero pakrantėje, gražiame miške, įkurtas kempingas. Ežero pakrančių miškuose pastebimos ryškios ežerinės terasos.

Gaveikėnai - kaimas, rytiniame Dringio krante. Jie minimi jau 1373 m. Prie Palaukinio ežero išlikęs malūnas statytas 1800 m. Dabar jame įrengta kavinė. Gaveikėnų – iki šių dienų išliko pastatas ir atskiros technikos dalys. Malūnas priklausė ponui Kaminskiui, vėliau Romanovičiui, Subačiams. 19a. statinį nuo pražūties išgelbėjo buv. Ignalinos žuvininkystės ūkio direktorius A. Bagdanavičius. Šiuo metu čia įrengta poilsiavietė.

Tai nemažas kaimas, galintis būti klasikiniu senų žmonių gyvenamu kaimu Aukštaitijoje, kuriame yra tik vienas vaikas ir pusšimtis senukų, daugiausia moterų. Takas tarp Palūšės ir Meironių kaimų, prie Lūšių ež. Tako ilgis 3,5 km. Čia galima pamatyti apie 150 augalų rūšių. Greta įprastinių augalų, čia auga 9 rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Take eksponuojamos 4 augalų bendrijos: žaliašilio, pelkės, natūralios pievos ir smiltyno.

9-12a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona. A.Smetona savo 60-mečio proga (t.y. 1934) ant Ginučių piliakalnio pasodino ąžuoliuką. Lietuvos pasienio policija ta proga pastatė greta ąžuoliuko paminklinį akmenį. 1956 m. valdžia ąžuolą nukirto, o akmenį apskaldė ir nurideno į Linkmeno ežerą. 1989 m. žygeiviai atstatė akmenį į ankstesnę vietą; 1997 m. atsodintas ir ąžuolas.

Ginučių vandens malūnas, kultūros paminklas. Stovi Ginučių kaimo š.r. dalyje, Srovės kairiajame krante, prie Ignalinos – Ginučių kelio. Yra užtvanka su tiltu. Yra išlikusi 19 a. senovinė malūno įranga : nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo, girnų ir pikliaus. Malūnas vieno aukšto su pastogės patalpomis, stačiakampio plano. Malūną 19 a. II p. pasistatydino Ginučių ūkininkas, Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Jame buvo gyvenamoji, ūkinė ir gamybinė dalis. Ūk. dalyje buvo krautuvė ir kamara, kuri jungėsi su gyv. dalimi. Prie gamyb. patalpos buvo vandens ratas. Po Gimžausko mirties XX a. pr. malūnas tapo kaimo nuosavybe ir buvo nuomojamas. Po ilgų jo ginčų su kaimo gyventojais dėl užtvindytų ganyklų ir žemių, kaimiečiai prisiteisė pusę malūno. 1935 m. malūną išsinuomojo ponas Dagys. Nuo 1939 m. malūną paeiliui aptarnaudavo kaimo gyventojai. Malūnas veikė iki 1968 m. 1978 m. nacionalinio parko administracija restauravo malūną, nejudindama vidaus įrengimų. Nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolūkiui. 1985 rekonstruotas. Po rekonstrukcijos priklausė Palūšės turistinei bazei. Nuo 1987 restauruoti malūno mechanizmai. Vėliau įrengta kavinė ir viešbutis. Ginučių -greitai švęsiantis dviejų šimtų metų sukaktį - vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Malūnas veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė - metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip 19a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę ant stalo, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti kambariai poilsiautojams, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Ignas Jakutis kunigauja Ignalinoje nuo 1968m. 1989m. lapkričio 11 d. Jo Ekscelencija Arkivyskupas J. Steponavičius pašventino naujos bažnyčios kertinį akmenį ir pamatus. Tai naujo, modernaus stiliaus pastatas, išsiskiriantis iš aplinkos (architektas - R. Krištapavičius, dizaineris - V. Dineika).

Medinė bažnyčia pastatyta 1942 m. Pro bažnyčią teka nedidelis, bet sraunus Šaltinėlio upelis.

Knygnešio, kunigo J. Burbos kapas Kaltanėnų kapinėse.