Užlipus į bokšto apžvalgos aikštelę galima pasidairyti po Aukštaitijos nacionalinio parko apylinkes iš viršaus.

Asvejos regioniniame parke, Asvejos hidrografiniame draustinyje

Sirvėtos regioniniame parke, Sirvėtos kraštovaizdžio draustinyje

Labanoro regioniniame parke, Aiseto kraštvaizdžio draustinyje.

Labanoro regioniniame parke, Alnio kraštovaizdžio draustinyje.

A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtinės. Anykščių šilelis, 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu, užima daugiau kaip 1800 hektarų plotą. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km. Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m., Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus.Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo liūningas ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu. Dar nepamiršta legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje sutyvuliavusį ežerą…

Labanoro regioniniame parke, Lakajos kraštovaizdžio draustinyje.

1974 m. kovo 29d. laikoma tuometinio Lietuvos nacionalinio parko gimimo diena . Į Parko teritoriją įeina ne tik Ignalinos rajonas (50%), bet ir Utenos (25%) bei Švenčionių (25%). Parko plotas - 45000ha. Nacionalinis parkas tartum mažutė respublika: su savo rezervatais, draustiniais, “kurortais”(trumpalaikėmis poilsiavietėmis). Nacionalinis parkas - tai mokykla, mokanti saugoti gamtą, ūkininkauti, nedarant žalos aplinkai.

Ąžuolijos miškas yra Leliūnų seniūnijoje . Tako lankytojai supažindinami su seno lapuočių miško natūralaus upelio gamtine įvairove.

A.Vienuolio gimtinė Kaip prisimena senieji ažuožeriečiai, kaimas tol, kol nebuvo Ilgio ežero, o tik upelis bėgęs per slėnį, vadinosi Dvarakincais. Taip Ažuožeriai buvo vadinami tik oficialiuose valdžios raštuose, kai kur buvo rašoma ,,Zaoziorai’’. Ažuožeriai susisiekė su Kurmino dvaro žemėmis, gal todėl ir buvo atsiradęs pavadinimas ,,Dvarakincai’’ – ,,Dvaregalė’’, vieta už dvaro žemių. Gal dėl to, kaip knygoje ,,A.Vienuolio gyvenimo pėdsakais’’ rašo R.Šaltenis, kad žodis ,,Dvarakincai’’ buvęs nelietuviškas, negražus, žmonės jo vengė ir pradėjo kaimą vadinti Ažuožeriais. Žukauskų namai savo išore kaime buvo šauniausi. Sodyba plati, erdvi. Dideli daržai, gražiausias kaimo sodas, pilnas įvairiausių obelų, kriaušių, vaiskrūmių, kelminių bičių avilių. Gyvenamasis namas buvęs dviejų galų , kurių viename buvo švari kamarėlė svečiams, o vėliau Untaniukui, kai jis mokydamasis parvažiuodavo žiemos ir vasaros atostogų. Tas namas, Žukauskams išsikėlus į Ažupiečius, vėliau ėjęs per kelių savininkų rankas, pokario metais perkeltas į Anykščius. Sode buvusios 2 kūdros. Visai arti prie vienos stovėjęs svirnas. A.Vienuolis pasakojęs: ,,Kai būdavo liūtys, patvindavo, ir vanduo paeidavo net po klėtelės grindim. Būdavo baisu miegoti: jei įlūžtų grindys, pliumpt į vandenį...’’ Sodyboje augo daug aukštų liepų. Po viena buvo įtaisytos sūpynės, o kitos viršūnėje – gandralizdis. Vaikystėje Antaniukas pats obelyje buvo įsitaisęs ,,gandralizdį’’, į kurį įsikoręs nakvodavo, kol kartą užėjusi audra jį miegantį kiaurai permerkė . Iki senatvės A.Vienuolis dažnai lankydavosi savo gimtajame kaime, turėjo čia pamėgtas vietas, lankydavo buvusius kaimynus, sakydavo: ,,Užuožerių žmogus tai man net kvepia’’. Jis kaip retas sugebėjo įvertinti gamtovaizdžių, žmonių grožį – sodrioms gyvenimo spalvoms ir grožiui rašytojas neliko abejingas ligi paskutinės akimirkos...

Saugo unikalias reljefo formas – gilų ežeruotą duobeklonį

Labanoro regioniniame parke, Lakajos kraštovaizdžio draustinyje.

Aukštaitijos nacionalinis parkas floristiniu požiūriu yra viena turtingiausių saugomų gamtos teritorijų Lietuvoje. Čia auga beveik pusė Lietuvos floros savaiminių rūšių. Turtinga ir unikali parko gamta susilaukia labai didelio lankytojų dėmesio. Vis daugiau žmonių trokšta ne tik maloniai praleisti laiką lietuviškoje Šveicarijoje, bet ir savo akimis pamatyti tai, kas jau daugelyje Europos šalių yra negrįžtamai prarasta. Norinčius geriau pažinti įvairiarūšę parko augaliją, maloniai kviečia mokomasis Botanikos takas. Jis įrengtas prie gražaus Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Meironių kaimų. 3,5 km tako trasa vinguriuoja didelės kalvos šlaitais ir papėdėmis. Jos įdubose tyvuliuoja maži ežerėliai, upeliai ir pelkutės, o prie jų glaudžiasi natūralios margaspalvės pievelės. Aplinkui ramiai ošia žali pušynai. Tokia didelė augimviečių (biotopų) įvairovė praturtino botanikos taką retomis ir apyretėmis augalų rūšimis. Čia galima pamatyti apie 70 eksponuojamų augalų rūšių, iš kurių net 9-ios įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Kai kurios augalų rūšys yra būdingos tik tam tikriems šalies regionams, todėl gamtiniu požiūriu – unikalios, nors neturi retos rūšies statuso. Taku galima keliauti savarankiškai naudojantis botanikos tako lankstinuku, trasoje pateikiama vaizdine informacija arba vadovo paslaugomis. Galima susipažinti ne tik su pavieniais augalais, bet ir jų bendrijomis:miško, pievos, pelkės. Botanikos takas nėra botanikos sodas čia viskas natūralu ir tikra. Vienos rūšys keičia kitas, todėl kiekvienais metais takas vis kitoks. Jeigu norite pabandyti atrasti pasislėpusias kontinentines kopas, sužinoti, kodėl niekas nesimaudo Taramos ežere, pamatyti paslaptingųjų trolių namus ir dar daug kitų įdomių dalykų, turite apsilankykiti Aukštaitijos nacionalinio partko Botanikos take. Kelionė trunka 1,5–2 val. Takas tarp Palūšės ir Meironių kaimų, prie Lūšių ež. Tako ilgis 3,5 km. Čia galima pamatyti apie 150 augalų rūšių. Greta įprastinių augalų, čia auga 9 rūšys, įrašytos į LRK. Take eksponuojamos 4 augalų bendrijos: žaliašilio, pelkės, natūralios pievos ir smiltyno.

Saugo Raudonojoje knygoje įrašytus augalus – tai dvilapį purvuolį, liūninę viksvą, mažažiedę vandens leliją ir kt.

Degučių pažintinis takas – puikiausia vieta susipažinti su vertingiausiomis Gražutės regioninio parko vertybėmis.

Saugo pelkę su retų rūšių augalų augimvietėmis

Paminklas stovi J. Basanavičiaus gatvėje Utenoje . Jis skirtas pagerbti tautos žadintoją, moklininką, visuomenės veikėją ir įamžinti jo atminimą.

Čia, pažinsite taką supančio pušyno gyvenimą, sužinosite apie šaltinio atsiradimą, paukščių giedojimo paslaptis...

Labanoro regioniniame parke, Lakajų kraštovaizdžio draustinyje.

Labanoro regioniniame parke, Peršokšnos kraštovaizdžio draustinyje.